Švarus vanduo – investicija į save

Švarus vanduo – investicija į save

Turbūt retas kuris mūsų žinome, jog žmogus vidutiniškai per metus išgeria maždaug 750 litrų vandens, tuo tarpu jo organizmas per tą patį laiką perfiltruoja daugiau kaip toną įvairių skysčių. Tad neatsitiktinai be maisto mes galime išgyventi kelias savaites ar net mėnesius, tuo tarpu be vandens – vos dieną, kitą. Tinkamiausiu ir naudingiausiu organizmui laikomas negazuotas, tyras vanduo.

Kas vandenį „sugadina“?

Dažniausiai žmonės, paklausti apie geriamo vandens problemas, skundžiasi, kad jis neskanus gerti ar nemaloniai kvepia. O minėtus negatyvius pojūčius paprastai lemia štai tokios priežastys: vandenyje yra ištirpusios kreidos, kalkių, geležies ar kitokių mineralinių bei cheminių medžiagų, vanduo yra užterštas nitritais ar nitratais, taip pat kokiomis nors bakterijomis“.

Apie vandens problemas nuo… iki

Didžiausia ir dažniausiai pasitaikanti problema mūsų šalyje, yra vandens kietumas. Pavyzdžiui vanduo, kurį naudojame gaisrams gesinti, laistymui, gatvių plovimui it t.t. Tačiau vanduo, kurį naudojame buityje maudydamiesi vonioje, plaudami indus bei skalbdami drabužius, yra žymiai efektyvesnis jei turi mažiau kietųjų mineralų. Virinant kietą vandenį susiformavusios kalkių apnašos gadina ne tik kaitinimo elementus. Kietas vanduo įtakoja vamzdžių, boilerių, kitų kietą vandenį naudojančių buitinių prietaisų užsikimšimus, įvairius gedimus bei pirmalaikį susidevėjimą. Dėl jo greičiau dyla tarpinės, kemšasi filtrai, sklendės, siurbliai, mažėja vandens spaudimas, trūkinėja vamzdžiai.

„Tyrimai rodo, kad maždaug 90 procentų vandens, kurį vartojame savo namų ūkiuose yra kietas ar net labai kietas. Kietas vanduo, kurio sudėtyje yra daug kalcio, magnio druskų, kenkia ne tik veidui, bet ir rankų odai. Ilgai naudojant kietą vandenį, sausa, plona ir jautri veido oda dar labiau sausėja, tampa grubi, pradeda luptis, dažnai prasideda uždegimas. O skalbiant kietu vandeniu, sunaudojama daugiau muilo, skalbimo miltelių bei kitokių priemonių. Antrą pagal dydį problemą Lietuvoje, reikėtų laikyti pernelyg geležingą vandenį. Pagal Lietuvos higienos normas vandenyje ištirpusios geležies kiekis neturėtų viršyti 0,2 mg/l, tačiau realybėje kartais būna kitaip. Jei vandenyje yra per daug geležies, šis tampa nemalonaus, metališko skonio ir kvapo, pakinta jo spalva – iš neutralios į rusvą, o ant vonios, kriauklės, unitazo ar indų vidinių sienelių, skalbinių ilgainiui atsiranda rudų dėmių. Manganas, kitas geležingo vandens dėmuo, „praturtina” vandenį ne tik metalo skoniu, bet ir juoduoja kontaktuojantys paviršiai. Netgi rankos, skalbiant mangano prisotintame vandenyje, pajuosta. Maksimali leistina ir žmogaus sveikatai nepavojinga mangano koncentracija yra iki 0,05 mg/l. Gręžinių vanduo gali turėti pavojingai daug mangano, kartais – iki 0,5 mg/l (net dešimt kartų viršyta leistina norma).

Kalbant apie tai, kodėl kartais vanduo iš čiaupo teka su „kvapeliu“, reiktų atkreipti dėmesį, jog nemalonų vandens kvapą paprastai lemia jame ištirpusios kokios nors cheminės medžiagos, kitokios priemaišos. „Dažniausiai žmonės skundžiasi, jog vanduo atsiduoda supuvusiais kiaušiniais. Šį specifinį kvapą sukelia sieros vandenilis. Kita nemalonaus vandens kvapo priežastis gali būti ir seni vamzdynai ar santechnika. Pasenusiuose įrengimuose atsiranda ir dauginasi įvairių bakterijų, kurios ir lemia nemalonius kvapus ar bjaurų vandens skonį jo vartotojui.

Ypač pavojingas sveikatai yra nitritais ar nitratais užterštas vanduo. Jei geriamas vanduo gaunamas iš centralizuotų vandens tiekimo sistemų, su nitritų ir nitratų problema praktiškai nesusiduriama. Kas kita jei vanduo gerti ir maistui gaminti yra naudojamas iš šachtinių šulinių ar negilių individualių gręžinių. Klausiate, kaip nitratai patenka į vandenį? Galima išskirti tris pagrindinius veiksnius. „Nuolatinis nitratų šaltinis yra pati atmosfera, taip pat – mineralinės ir organinės azoto turinčios trąšos bei azoto turinčių organinių medžiagų irimas dirvoje ir vandenyje. Nitratais ar nitritais užterštas vanduo nepasižymi jokiu specifiniu skoniu ar kvapu, tačiau didelės jų dozės organizmą gali veikti toksiškai. Su vandeniu ir maistu per virškinamąjį traktą patekę į žmogaus kraują nitratų dariniai blokuoja deguonies pernešimą į audinius ir sukelia methemoglobinemiją – vidinį deguonies badą, kuris kūdikiams ir mažiems vaikams gali baigtis net mirtimi (pamėlusių kūdikių sindromas).

Nitratai kenkia ir nėščiosioms bei kūdikiams: mokslininkai įrodė, kad nėščiosioms, vartojančioms nitratais užterštą vandenį, dėl pastovaus deguonies stygiaus kraujyje gimsta mažesnio svorio ir silpnesni kūdikiai. Vaikams ir paaugliams dėl pastovaus kenksmingo nitratų poveikio lėtėja fizinis bei psichinis vystymasis, silpnėja imuninė sistema, vaikai dažniau serga.

Senyvo amžiaus žmonių, ligonių, sergančių širdies, kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis, anemijomis, alkoholinių gėrimų vartotojų ir kt. atvejais, kai audiniams reikia didesnio deguonies kiekio, jautrumas nitratams ir nitritams padidėja. Apibendrinant galima pasakyti, kad apsinuodijimas nitratais savo poveikiu organizmui yra panašus į apsinuodijimą alkoholiu, nors pasekmės nėra iš karto taip akivaizdžiai pastebimos.

Svarbu atminti, jog esant bakteriologiniam vandens užterštumui, jo skonis ar kvapas pakinta taip pat ne visada. Tačiau nedezinfekuotas ir neišvalytas toks vanduo gali labai stipriai pakenkti žmogaus sveikatai.

Vandenį paversti kokybišku – nesunku

Akivaizdu, kad geriamą vandenį pakeisti į nebetinkamą vartoti gali daugybė skirtingų priežasčių. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad iš čiaupo negali tekėti aukščiausios kokybės vanduo. „Gyvename XXI amžiuje, kasdienę mūsų buitį lengvina pačios įvairiausios aukštosios technologijos. Pastarąsias nesunkiai galima pasitelkti ir išvalyti geriamam vandeniui, juolab kad dauguma jų tikrai nekainuoja milijonų, o įdiegiamos yra visam laikui. Tereikia tik pasikonsultuoti su specialistais. Kokybiškas, švarus vanduo, tai pati geriausia investicija į savo sveikatą bei gyvenimo gerovę.